RAŠTAI / ARMĖNIJOS – AZERBAIDŽANO KONFLIKTAS DĖL KALNŲ KARABACHO / Laiškai

Azerbaidžano Respublikos prezidento, Gaidaro Alijevo, kreipimasis į Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentą, Jo ekscelenciją, poną Viljamą Dž. Klintoną - Baku, 1999 m. vasario 8 d.


Gerbiamas pone prezidente!

Norėčiau išreikšti Jums savo gilų susirūpinimą, kad bandant sureguliuoti  armėnų-azerbaidžaniečių konfliktą, nepasiekta jokios pažangos.  Kaip ir anksčiau, toliau išlieka pažeistas Azerbaidžano teritorinis vientisumas, nes 20 procentų azerbaidžaniečių žemių okupavo armėnų ginkluotosios pajėgos, o vienas milijonas azerbaidžaniečių pabėgėlių priverstinai išvaryti iš savo gimtųjų vietų, ir jau penkeri metai daug ką praradę. JTO saugumo tarybos rezoliucijos Nr. 822, 874, 884, kuriose reikalaujama besąlygiškai išversti armėnų karines pajėgas iš okupuotų teritorijų, nevykdomos.  

Kaip žinoma, siekiant taikiai išspręsti konfliktą, 1992 m. gegužę buvo sukurta ESBO Minsko grupė ir jai buvo suteiktas būsimosios taikios konferencijos mandatas. Konferencijoje Armėnija ir Azerbaidžanas buvo pripažintos sutarties šalimi, o Kalnų Karabacho azerbaidžaniečių ir armėnų bendruomenės - suinteresuotomis šalimis. Nepaisant to, Armėnijos Respublikos agresija, pradėta prieš Azerbaidžaną 1988 m., tęsėsi ir be Kalnų Karabacho autonominės srities, buvo okupuoti dar septyni stambūs Azerbaidžano rajonai. 

Pastaruosius septynerius metus buvo įdėta daug pastangų, kad būtų sukurtas efektyvus derybų procesas, vadovaujant Minsko grupei. Bet dėl destrukcinės Armėnijos Respublikos pozicijos derybos nuolat patekdavo į aklavietę ir nedavė jokių teigiamų rezultatų. 

Dėl mūsų įdėtų pastangų, kad taikiai būtų išspręstas minėtas konfliktas ir palaikomos Minsko grupės siekiai, 1994 m. buvo įvestas ugnies nutraukimo režimas, kuris tęsiasi iki šiol. Sprendimai, priimti 1994 m. gruodžio ESBO Budapešto viršūnių susitikime dėl daugianacionalinių tarptautinių karinių jėgų sukūrimo, kurios turėtų atvykti į šį regioną ir užtikrinti karinio konflikto pasekmių likvidavimą, taip pat 1996 m. gruodžio mėn. ESBO Lisabonos viršūnių susitikimo sprendimai, nulėmę tarptautinę konflikto reguliavimo teisinę bazę pasirašius taikų susitarimą, gali būti laikomi ypatingos svarbos, dideliais politiniais pasiekimais teisingai sureguliuojant armėnų-azerbaidžaniečių konfliktą. Tačiau, dėl Armėnijos Respublikos tęsiamos obstrukcijos ir ESBO nesugebėjimo laikytis jos tvarkos, šių viršūnių susitikimų sprendimai buvo neįvykdyti. 

Kaip žinoma, 1997 m. birželio 1 d. ESBO Minsko grupės bendrapirmininkai, atstovaujami Rusijos, JAV ir Prancūzijos, remdamiesi Lisabonos konflikto sureguliavimo principais, pateikė visų šalių susitarimo projektą, susidedantį iš dviejų dalių - karinio konflikto nutraukimas ir Kalnų Karabacho statuso nustatymas. Tuo metu, kai azerbaidžaniečių šalis pritarė šiems bedrapirmininkų pasiūlymams, Armėnija nepritarė jiems. Armėnija, nenorėdama pripažinti Azerbaidžano Respublikos teritorinio vientisumo, taip pat remdamasi tuo, kad negalima nustatyti Kalnų Karabacho statuso prieš sušaukiant Minsko konferenciją, atmetė bendrapirmininkų pasiūlymus. Beje, reikia pažymėti, kad 1997 m. birželio 20 d. žinomo Denverio (JAV) susitikimo metu Rusijos, JAV ir Prancūzijos prezidentai specialiu pareiškimu pažymėjo, kad jie pritaria šiems pasiūlymams. 

1997 m. rugsėjo 19 d. Minsko grupės bendrapirmininkai pateikė naują, antrąjį po Lisabonos viršūnių susitikimo pasiūlymą, numatantį nuoseklų konflikto reguliavimą. Remiantis šiuo pasiūlymu pirmajame etape numatyta išlaisvinti šešis okupuotus rajonus, išskyrus Lačinskio rajoną, kuris yra už buvusiosios Azerbaidžano autonominės Kalnų Karabacho srities administracinių sienos ribų. Įgyvendinant ESBO operaciją, kuria išsaugoma taika, pabėgėliai grįžtų į išlaisvintas teritorijas, taip pat būtų atstatytos karo sunaikintų komunikacijos, kurios svarbios Armėnijos ir jos okupuoto Kalnų Karabacho gyvenimui. Antrojo etapo metu, likvidavus karinio konflikto padarinius, šalys turi nuspręsti dėl Kalnų Karabacho statuso Azerbaidžano Respublikos sudėtyje ir imtis priemonių, kad būtų užtikrintas jo saugumas. 

1997 m. spalio 10 d. Strasbūre Azerbaidžano ir Armėnijos prezidentai susitarė pratęsti derybų procesą remiantis 1997 m. rugsėjo 19 d. pasiūlymais, ir taip atsirado viltis, kad derybų procesas dėl teisingo konflikto sureguliavimo gali baigtis sėkmingai. Tačiau vėliau atsistatydino Armėnijos prezidentas, Levonas Ter-Petrosianas, ir sugriežtėjus naujosios Armėnijos vadovybės pozicijai, žlugo visos viltys, kad derybos bus pratęstos teisingu pagrindu. 

Užsitęsus pertraukai Minsko grupės bendrapirmininkų atstovai, tikriausiai norėdami pagyvinti derybų procesą, 1997 m. lapkričio 9 d. pateikė trečiąjį pasiūlymą, kuris labai nuvylė Azerbaidžano derybininkų šalį ir neleido pratęsti derybų. Šis pasiūlymas rėmėsi pasaulio praktikoje neegzistuojančia „bendrosios valstybės“ idėja, kuria buvo atsitraukta nuo ankstesniosios pozicijos, išplaukiančios iš spendimų ir principų, kurie buvo priimti dviejose ESBO viršūnių susitikimuose. Šie pasiūlymai, iš tiesų, išskiria Kalnų Karabachą, kaip valstybinę teritorinę struktūrą respublikos forma ir suteikia jam vienodą su Azerbaidžanu statusą kaip išgalvota „bendroji valstybė“. Tuo metu, remiantis tuo, kad ši „bendroji valstybė“ bus sukurta tarptautiniu mastu pripažintose Azerbaidžano sienų ribose, Azerbaidžanui nesuteikiamos jokios suvereniteto ir teritorinio vientisumo garantijos, ir, iš tiesų, pažeidžia jas. 

Aš manau, kad neapgalvoti tarpininkų veiksmai, be abejonės, labai pakenkė sureguliavimo procesui ir netgi buvo žingsnis atgal. Ir tai kelia mums gilų susirūpinimą, iš dalies, todėl, kaip dažnai buvo teigiama, kad Rusijos Federacija toliau sustiprintai apginkluoja Armėnijos Respubliką. Akivaizdus įrodymas - kai Rusija nusiuntei Armėnijai MIG-29 naikintuvų ir C-300 raketas ir neteisėtai buvo perduota ginkluotės už vieną mlrd. JAV dolerių. 

Mano nuomone, jei bendrapirmininkai nebus ryžtingi ir JAV, Rusijos ir Prancūzijos vadovai nesiims veiksmingų priemonių, bus neįmanoma teisingai sureguliuoti armėnų-azerbaidžaniečių konflikto. Labai svarbu ištikimai laikytis trijų Lisabonos viršūnių susitikimo principų, už kuriuos balsavo 53 pasaulio valstybių. 

Atsižvelgiant į visus šiuos dalykus, gerbiamas pone prezidente, kreipiuosi į Jus, kaip į ESBO Minsko grupės bendrapirmininką, ir primygtinai prašau sustiprinti savo asmeninį indėlį, taip pat Jūsų šalies užsienių politikos žinybų darbą, kad būtų greičiau sureguliuotas užsitęsęs konfliktas, kuris kelia rimtą pavojų taikai ir stabilumui Europoje, remiantis Lisabonos viršūnių susitikimo principais. 

Su pagarba, 

Gaidaras Alijevas 

Azerbaidžano Respublikos prezidentas 

Į lietuvių kalbą išversta iš 1999 m. balandžio 17 d. laikraščio „Бакинский рабочий“ (Baku darbininkas)