BENDROS ISTORINĖS NUORODOS / ARMĖNIJOS - AZERBAIDŽANO KONFLIKTAS DĖL KALNŲ KARABACHO / Genocidas

Chodžali tragedija - nusikaltimas prie žmoniją


Armėnų nacionalistų vykdomai genocido ir agresijos politikos prieš azerbaidžaniečių tautą istorijai jau daugiau nei du šimtai metų. Šios politikos tikslai buvo išstumti azerbaidžaniečius iš jų gimtųjų žemių ir sukurti jose armėnų istorikų ir ideologų išgalvotą «Didžiąją Armėniją». Įgyvendinant savo niekingą ir pavojingą politiką, jie naudojo įvairius metodus ir priemones: istorinių žinių falsifikavimas, politinės provokacijos, valstybiniu lygiu buvo palaikomas karinis nacionalizmas, separatizmas ir agresija kaimyninių tautų atžvilgiu. Įgyvendinant šį tikslą, Armėnijoje ir kitose atskirose užsienio valstybėse buvo sukurtos «nacionalinės-kultūrinės», religinės, politinės ir netgi teroristinės organizacijos, buvo mobilizuotos armėnų diasporos ir lobizmo galimybės.

Azerbaidžaniečių žemių padalijimas į dvi dalis dėl karo, vykusio XIX amžiaus 1-ame ketvirtyje tarp Rusijos ir Irano, kuris sukėlė procesą, kai armėnai masiškai buvo perkeliami į Karabacho teritoriją iš Irano ir Turkijos, iš esmės, pakeitusį demografinę situaciją Karabache. 1905 m. armėnų nacionalistai įvykdė azerbaidžaniečių skerdynes jų pačių žemėje, sugriovė šimtus gyvenviečių. 1918 m., palaikant Baku komunai, kurių politinė ir karinė vadovybė iš esmės buvo sudaryta iš armėnų, įgyvendino niekingą planą, kuriuo buvo siekiama išvalyti Baku guberniją nuo azerbaidžaniečių. Buvo sunaikinta dešimtys tūkstančių taikių gyventojų, sugriautos gyvenvietės, kultūros paminklai, mečetės ir mokyklos. Armėnai susidorojo su taikiais azerbaidžaniečiais Gandžoje, Šamache, Gube, Liankiarane, Karabache, Mugane ir kitose Azerbaidžano vietovėse.

Azerbaidžaniečių genocido ir deportacijos politika subtiliau ir klastingiau buvo tęsiama ir Tarybų valdžios metais, skelbusiai nacijų ir tautų lygybę. Šiuo laikotarpiu Azerbaidžano atžvilgiu buvo priimta daug klaidingų ir neteisingų sprendimų. 20-aisiais metais Azerbaidžanui priklausanti teritorija Zangezuras be jokios dingsties buvo perduotas Armėnijai, tokiu būdu, senoji Azerbaidžano žemė - Nachičivanė - buvo atskirta nuo kitų mūsų Tėvynės žemių. Kalnų Karabache buvo sukurta Armėnijos autonomija.

Dėl voluntaristinių TSRS vyriausybės sprendimų 1948-1953 m. armėnams pavyko pasiekti, kad šimtai tūkstančių azerbaidžaniečių būtų deportuoti iš savo etninių žemių ir, faktiškai, sukurti Armėnijos teritorijoje monoetninę Respubliką.

1988 m. be jokios dingsties prasidėjęs Kalnų Karabacho konfliktas, siautėjanti Azerbaidžano teritorijose armėnų reakcija ir skaudžios nekaltų azerbaidžaniečių, tapusių šios reakcijos aukomis, kančios, deja, buvo sutiktos abejinga buvusios TSRS vadovybės ir civilizuoto pasaulio tyla. Įkvėpti ir pasinaudodami panašia situacija, armėnai ir toliau nuosekliai tęsė genocido prieš azerbaidžaniečius politiką ir vykdė istorijoje nematytus nusikaltimus. Armėnijos ginkluotosios pajėgos okupavo 20 procentų Azerbaidžano teritorijos, įskaitant 7 rajonus aplink Kalnų Karabachą - Kelbadžaras, Lačinas, Argamas, Fizulis, Džebrailas, Gubadlis ir Zangilanas. Daugiau nei vienas milijonas azerbaidžaniečių buvo barbariškai ištremti iš gimtųjų žemių, dešimtis tūkstančių žmonių buvo nužudyta, tapo invalidais, buvo paimti į nelaisvę. Tapusios nematyto armėnų vandalizmo aukomis, su žeme buvo sulyginta šimtai namų, tūkstantis kultūrinių, švietimo ir sveikatos apsaugos įstaigų, kultūros ir istorijos paminklų, mečečių, garbinimo vietų, kapinių. Tragedijos, sukeltos per pirmuosius konflikto metus armėnų karinių banditų Kalnų Karabacho kaimuose: Kiarkidžachanas, Mešali, Guščiularas, Garadaglis, Agdabanas ir kituose gyvenvietėse, kur gyveno azerbaidžaniečiai, ir pagaliau genocidas Chodžali, yra nusikaltimai ir visada liks juoda dėme «bedalių ir labai nukentėjusių armėnų» sąžinėje. Chodžlinski tragedija yra vienas iš siaubingiausių XX a. nusikaltimų, kuriuos azerbaidžaniečiams padarė armėnai - šovinistinės politikos autoriai, kuriant «Didžiąją Armėniją» ir monoetnišką valstybę. XX a. pab. nebaudžiami, nes iki šiol pasaulio bendruomenė ir tarptautinės organizacijos nesuvokė, nepasmerkė ir neužkirto kelio jų nusikaltimams, armėnų grobikai tęsė 1905 m. pradėtą azerbaidžaniečių žemių grobimą, įvykdydami siaubingus nusikaltimus ir žvėriškumą prieš žmoniją. 1922 m. vasario 26 d. naktį, kuri į Azerbaidžano istoriją buvo įrašyta kraujo raidėmis, armėnų karinės pajėgos, padedant Chankendi mieste esančiai 366-ajam motorizuoto šaulių pulko, daugiausiai sudaryto iš armėnų, karinei technikai ir karininkams dar TSRS laikotarpiu, sulygino senovės miestą Chodžali su žeme. Iš pradžių Chodžali buvo sunaikintas dėl intensyvaus apšaudymo iš pabūklų ir kitos karinės technikos. Mieste prasidėjo gaisrai. Tada keliomis kryptimis į miestą įsiveržė pėstininkai, žiauriai susidorodami su išgyvenusiais gyventojais. Tą dieną, per trumpą laiką, armėnų karinės pajėgos žiauriai, žvėriškai kankindami, sunaikino 613 taikių gyventojų, o 421 sunkiai suluošino. Taikūs gyventojai, kuriems pavyko ištrūkti iš apsupimo, ypač žiauriai buvo nužudyti miškuose, pasalą paspendusiems armėnų karininkams. Sužvėrėję budeliai nuimdavo žmonėms skalpus, nupjaudavo jiems įvairias kūno vietas, išdurdavo akis kūdikiams, prapjaudavo pilvus nėščioms moterims, užkasdavo žmones gyvus arba sudegindavo, dalis lavonų buvo užminuota. Tą laikotarpį 1275 žmonių dingo be žinios ir buvo paimti į nelaisvę, 10 tūkstančių gyventojų turintis miestas buvo nusiaubtas, pastatai sugriauti ir sudeginti. 150 žmonių likimas, įskaitant 68 moteris ir 26 vaikus, nežinomas iki šiol. Dėl tragedijos daugiau nei tūkstantis taikių žmonių tapo invalidais, patyrė įvairaus sunkumo šautines traumas. Buvo nužudyta 106 moteris, 80 mažamečiai vaikai, 70 senelių. 487 m. žmonės tapo luošiais, iš jų 76 paaugliai. Dėl šio karinio politinio nusikaltimo buvo visiškai sunaikintos 6 šeimos, 25 vaikai neteko abiejų tėvų, 130 vaikų neteko vieno iš tėvų. Iš visų aukų 56 žmonės buvo sudeginti gyvi. Azerbaidžano Respublikos prezidento, p. Ilchamo Alijevo žodžiais, pasakytais Azerbaidžano tautai Chodžali genocido metinių proga, «be jokios karinės būtinybės šimtai taikių gyventojų buvo nužudyti istorijoje negirdėtu žiaurumu, o jų lavonai buvo išniekinti. Buvo išžudyti vaikai, moterys, seneliai, ištisos šeimos. XX a. pab. įvyko vienas iš sunkiausių nusikaltimų ne tik prieš Azerbaidžano tautą, bet ir prieš žmoniją. Dėl savo sunkumo, barbariškumo ir žiaurumo Chodžali tragedija užima ypatingą vietą tarp nusikaltimų, kurie buvo padaryti prieš žmoniją. Sunku įsivaizduoti, kad tokie barbariški, istorijoje negirdėti nusikaltimai būtų padaryti žmonėms viso pasaulio akivaizdoje XX a. pabaigoje! Teroro politika prieš valstybinę nepriklausomybę ir teritorinį Azerbaidžano vientisumą, šis masinių ir negailestingų skerdynių aktas laikomas žiauriu nusikaltimu ne tik prieš azerbaidžaniečius, bet ir prieš žmoniją apskritai. Įvykdę šį Chodžali genocidą, armėnų nacionalistai siekė įbauginti Azerbaidžano tautą, nenorinčią atiduoti grobikams savų žemių, palaužti jos valią kovai ir sunaikinti. Chodžali miesto puolimo operacijai vadovavo 366-ojo pulko 2-ojo bataliono vadas, Seiran Oganian, 3-ojo bataliono vadas, Jevgenij Nabokin, 1-ojo bataliono štabo viršininkas, Valerijus Čitčian. Operacijai buvo panaudota daugiau nei 90 tankų, kovinių mašinų ir kitos karinės technikos. Taikių gyventojų genocide aktyviai dalyvavo šie pulko karininkai: Slavik Arutiunian, Andrej Išchanian, Sergej Beglarian, Movses Akopian, Grigorij Kisebekian, Vačik Mirzojan, Vačagan Airijan, Aleksandr Airapetian ir kiti, Armėnijos karinių dalinių kariai - Karo Petrosian, Seiran Tumasian, Valerik Grigorijan ir kiti. Paaiškėjo, kad Chodžali taikių gyventojų žudynėse dalyvavo miesto vidaus reikalų skyriaus viršininkas, Chankendi Armo Abramian, Askeransko rajono vidaus reikalų skyriaus viršininkas, Mavrik Gukasian, jo pavaduotojas, Šagen Barsegian, Armėnijos Tautos fronto Kalnų Karabache pirmininkas, Vitalij Balasanian, Chankendi miesto kalėjimo viršininkas, Seržik Kočarian ir kiti.

S. Oganian, buvęs majoru Chodžali genocido metu, šiuo metu nešioja generolo antpečius ir yra Armėnijos Respublikos gynybos ministras. Kiti šio nusikaltimo dalyviai užima įvairias Armėnijos sukurto marionetinio režimo pareigas valstybinėse Armėnijos institucijose. 1946 m. gruodžio 11 d. JTO Generalinės Asamblėjos 96-oje rezoliucijoje nurodyta, kad genocidas - žmonių grupės teisės gyventi nepripažinimas, atima iš žmonijos sukurtas materialines ir dvasines vertybes. Panašūs veiksmai visiškai prieštarauja JTO tikslams ir uždaviniams. «Genocido nusikaltimo sustabdymo ir bausmės už jį» konvencijoje, kuri buvo priimta 1948 m. gruodžio 9 d. JTO Generalinės Asamblėjos 260-oje rezoliucija ir įsigaliojusiai 1961 m., buvo įtvirtinta genocido nusikaltimo teisinė norma. Prieš konvencijos prisijungusios valstybės įsipareigojo imtis priemonių, kad būtų užkirstas kelias genocidui ir jo kaltininkai nubausti, patvirtinant, kad genocidas yra tarptautinės teisės normas pažeidžiantis nusikaltimas, nepriklausomai nuo to, ar buvo atliktas taikiu ar karo metu. Chodžali įvykdyto siaubingo nusikaltimo būdas ir mastas parodo, kad jį įvykdant, jam būdingi visi genocido nusikaltimo požymiai, kurie atsispindi šioje konvencijoje. Suplanuotas masinių ir negailestingų skerdynių aktas buvo įvykdytas siekiant visiškai sunaikinti toje teritorijoje gyvenančius žmones vien dėl tos priežasties, kad jie buvo azerbaidžaniečiai. Neapsiribojama vien faktais, susijusiais su Armėnijos tarptautinių teisinių normų, nustatančių elgesio karo metu nuostatas, ignoravimu. Remiantis tarptautinės humanitarinės teisės reikalavimais, karas turi vykti tik tarp kariaujančių karinio konflikto šalių. Civiliai gyventojai neturi dalyvauti mūšiuose ir jiems turi būti rodoma pagarba. Remiantis IV Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 3-ojo straipsnio nuostatomis, draudžiama kėsintis į civilių gyvybę ir saugumą, įskaitant žmogžudystes įvairiais būdais, suluošinimą, žiaurų elgesį su gyventojais, kankinimus, pasikėsinimą į žmogaus orumą, įžeidimą ir žeminančius veiksmus. Konvencijos 33-ame str. numatyta, kad nei vienas civilis asmuo negali būti baudžiamas už neįvykdyto įstatymo pažeidimą. Vienareikšmiškai draudžiama civiliams gyventojams taikyti kolektyvines baudžiamąsias priemones, juos bauginti, taikyti teroristinius veiksmus ir represijas. Remiantis šios Konvencijos 34-uoju str., taip pat draudžiama civilinius gyventojus imti į nelaisvę. Tačiau armėnai atvirai demonstruoja savo nepagarbą šiam principui, Chodžali paėmę į nelaisvę daugiau nei tūkstantį žmonių. Ignoravę šias teisines normas, armėnų ginkluotosios pajėgos ėmėsi žiaurių metodų naikinat taikius Chodžaili gyventojus. Aukščiau nurodyti faktai atitinka įvykdyto nusikaltimo - genocido nuostatas, kaip numatyta 1948 m. gruodžio 9 d. Konvencijoje «Užkertant kelią genocido nusikaltimui ir skiriant bausmę už jį». Asmenys, įvykdę neįsivaizduojamą žvėriškumą prieš taikius Azerbaidžano gyventojus užimant Chodžali ir tuo pačiu pažeidę Ženevos konvencijos reikalavimus, «Visuotinės žmogaus teisės deklaracijos» 2, 3, 5, 9 ir 17 str., «Vaikų ir moterų apsauga ypatingomis aplinkybėmis ir karinių konfliktų metu» konvencijos reikalavimus, Konvencijos «Užkertant kelią genocido nusikaltimui, skiriant bausmę už jį», iki šiol nenubausti. Nebaudžiamumas leidžia ir toliau vykdyti naujus nusikaltimus. Armėnija nesikrato įvykdytų žiaurių veiksmų, priešingai, begėdiškai pateisina prieš azerbaidžaniečius įvykdytą genocidą. Jį įvykdžiusius asmenis laiko nacionaliniais didvyriais. Armėnijoje atvirai vykdoma antiazerbaidžaniška politika, pačioje valstybėje kuriamas ideologinis pamatas ir toliau grobti naujas Azerbaidžano žemes. Falsifikuota Armėnijos istorija pateikiama valstybinės politikos rangu, siekiant parengti dirvą, kad Armėnijos jaunimas būtų auklėjimas šovinizmo dvasia. Kaip bebūtų keista, bet daugelio šalių parlamentarai, užmerkę akis tokiam realiam genocidui, kokiu yra Chodžali tragedija, pavertė aptariamąjį objektą legenda apie «armėnų genocidą», ir paniekinamai žvelgdami į istorinę tiesą, netgi priėmė neteisingus sprendimus šiuo klausimu. Būtent tai yra viena iš priežasčių, kodėl iki šiol nesėkmingai bandoma taikiai sureguliuoti armėnų-azerbaidžaniečių, Kalnų Karabacho konfliktą dėl armėnų kaltės. Metai iš metų kurstydami 1915 m. įvykius, kai įvyko armėnų genocidas, ir, užsiimdami šia propaganda, armėnų istorikai ir politikai bando, kad pasaulio visuomenė užmirštų apie masinį azerbaidžaniečių naikinimą, kuris iš tiesų vykdomas nuo amžiaus pradžios, tuo pačiu, bandant supainioti. Azerbaidžano žemės iki šiol okupuotos. Siekdami savo niekingų tikslų, armėnų budeliai negailestingai sunaikino nekaltus žmones. Kiekvieno azerbaidžaniečio priedermė - siekti, kad Chodžali tragediją tarptautinė visuomenė pripažintų kaip genocido aktą ir nusikaltimu prieš žmoniją. Panašūs nusikaltimai neturėtų pasikartoti. Remiantis žodžiais, kuriuos dėl šių įvykių tarė Azerbaidžano tautos bendranacionalinis lyderis Gaidaras Alijevas, «Chodžali tragedija yra viena iš didžiausių XX a. žmonijos tragedijų. Pasaulio bendrijai reikia visapusiškai atskleisti tiesą apie Chodžali genocidą, kad ji atkreiptų dėmesį ir žiaurumo analogų neturinti Chodžali tragedija daugiau nebepasikartotų jokiame pasaulio kampelyje. Turi būti vykdomas rimtas ir tikslingas darbas, kad visi humanizmo idealams ištikimi žmonės galėtų išreikšti savo kategorišką, vienareikšmę poziciją šios tragedijos atžvilgiu». Būtent, grįžus vadovauti šaliai bendranacionaliam Azerbaidžano tauto lyderiui Gaidarui Alijevui 1993 m. birželio mėn. tautai primygtinai reikalaujant, tapo įmanoma iš naujo pateikti daugeliui mūsų nacionalinių tragedijų, įskaitant Chodžali genocidą, politinį-teisinį vertinimą. Bendranacionalinio lyderio iniciatyva šalies Milli Medžlis 1994 m. vasario 24 d. priėmė nutartį «Dėl Chodžali genocido dieną». Šiame dokumente buvo detaliai atskleistos priežastys ir įvardinti tragedijos kaltininkai. Neabejotinai, pristatant pasaulio bendruomenei tiesas apie Chodžali, platinant šias tiesas pasaulyje, priemones, kurių imamasi, kad objektyviai būtų įvertintas šis genocidas, išskirtinis vaidmuo tenka Gaidaro Alijevo Fondui, vadovaujant poniai Mechriban Alijevai. Gaidaro Alijevo Fondas jau keletą metų iš eilės 70 pasaulio šalių organizuoja renginius, skirtus Chodžli tragedijai. Fondas rengia konferencijas, atminimo vakarus, leidžia knygas, bukletus, leidžia DVD diskus, nuomoja filmus. Metai iš metų plečiasi tarptautinė «Chodžali teisingumo» kampanija, kurią pradėjo Gaidaro Alijevo Fondo viceprezidentas, Azerbaidžano jaunimo organizacijos Rusijoje pirmininkė, Leila Alijeva. Remiantis šia kampanija visame pasaulyje rengiama šimtai akcijų. Beveik visose ES šalyse-narėse, taip pat NVS, Azijos, Pietų ir Šiaurės Amerikos šalyse rengiamos konferencijos, seminarai, piketai. Dėl šios kampanijos Chodžali tragediją pripažino eilė tarptautinių forumų. Fondo ir Jaunimo forumo OIK iniciatyva Chodžali tragediją pripažino 31 šalies parlamentų deputatai, kaip nusikaltimą prieš žmoniją.–Pirmaujančiuose pasaulio universitetuose 20 pasaulio šalių vykdomi jaunimo. Be to, prasidėjo naujas kampanijos etapas - platinamos peticijos ir kreipimąsi, keliami reikalavimai, kad ši tragedija būtų pripažinta kaip genocido aktas ir nusikaltimas prieš žmoniją, kurie skirti valstybių ir vyriausybių vadovams, ESBO Minsko grupei, JTO sekretoriatui, pasaulio parlamentams ir tarptautinėms organizacijoms. Tarptautinė informavimo ir agitavimo kampanija «Chodžali teisingumas», skirta atkreipti pasaulio bendruomenės visuomenės dėmesį į Chodžali tragedijos tiesą ir pasiekti, kad pasaulio bendruomenė politiškai-teisiškai ir moraliniu aspektu įvertintų šią tragediją, bei tai sėkmingai šiuo metu vykdo tūkstančiai savanorių daugelyje pasaulio šalių. Azerbaidžano valstybė vykdo tikslingą ir nuoseklią veiklą, kad pasaulio bendruomenei būtų pristatyti nusikaltimai, kuriuos azerbaidžaniečiams padarė armėnų nacionalistai-šovinistai, įskaitant tiesą apie Chodžali tragediją, veiklą, kad ji būtų pripažinta genocidu. Pasaulio bendruomenė, savo ruožtu, jau gerai įsisąmonino, kur slypi tiesa. Islamo konfederacijos organizacijos priimta specialioji rezoliucija dėl Chodžali genocido, laikoma pirmuoju dokumentu, priimtu tarptautinių organizacijų, kuri pripažino šią tragediją kaip «nusikaltimą prieš žmoniją». Rezoliucijoje, kuri buvo priimta 51-oje šalyje, buvo pateiktas Chodžali tragedijos įvertinimas kaip «masinis genocidas prieš taikius gyventojus, kurį įvykdė armėnų ginkluotosioms pajėgoms» ir «nusikaltimas prieš žmoniją». Skirtingai nei armėnų nacionalistai, sprendžiant šį klausimą, Azerbaidžanas nesiekia gauti kokių nors politinių, finansinių, teritorinių ir kitų dividendų. Mūsų tikslas - atstatyti istorinį neteisingumą, demaskuoti nusikaltėlius ir perduoti juos pasaulio bendruomenės teismui. Todėl būtina atskleisti pasauliui armėnų nacionalistų-šovinistų etninio separatizmo keliamą regione grėsmę, taip pat jų neapykantos ideologiją ir terorą kitų tautų atžvilgiu. Tai - mūsų pilietinė ir žmogiškoji pareiga, prisimenant tuos žmones, kurie didvyriškai krito Chodžali.