Gaidaro Alijevo kalba 1990 m. sausio 21 d. nuolatinėje Azerbaidžano Respublikos atstovybėje Maskvoje, skirtoje paminėti 1990 m. sausio 20 d. tragediją.

Gerbiamieji draugai, ponios ir ponai! 

Kaip Jums žinoma, ilgus metus aš vadovavau Azerbaidžano partinei organizacijai, buvau išrinktas CK TSKP Politbiuro nariu, dirbau pirmuoju TSRS Ministrų Tarybos pirmininko pavaduotoju. Daugiau nei du metus esu pensijoje, pergyvenau rimtą infarktą ir dėl ligos išėjau į pensiją. Nuo 1982 m. gruodžio mėn. išvykau iš Azerbaidžano. Šiandien pirmąjį kartą peržengiau nuolatinės Azerbaidžano TSRS atstovės slenkstį Maskvoje. Mane čia atvedė Azerbaidžane įvykusi tragedija. Apie ją sužinojau vakar ryte ir, žinoma, negalėjau likti abejingas šiam įvykiui. Atėjau čia, visų pirma todėl, kad nuolatinėje atstovybėje, kuri yra nedideliu Azerbaidžano žemės lopinėliu Maskvoje, pareikšti savo užuojautos Azerbaidžano tautai dėl tragedijos, nusinešusiai daug aukų. Antra, noriu išreikšti savo nuomonę šiuo klausimu. Prašau nuolatinio Azerbaidžano atstovo Maskvoje, ZochraboIbragimovo, perduoti mano žodžius, gilų sielvartą, nuoširdžią užuojautą Azerbaidžano tautai. Deja, dabar neturiu kitos galimybės. 

Kas dėl įvykių, įvykusių Azerbaidžane, laikau juos neteisėtais, svetimais demokratijai, visiškai prieštaraujantiems humanizmo principams ir teisinės valstybės kūrimui mūsų šalyje. Tokia situacija Azerbaidžane susidarė dėl tam tikrų priežasčių. Nenoriu smulkiai aptarinėti detalių, nes tai užimtų daug laiko. Jau dvejus metus tęsiasi šis tarpnacionalinis konfliktas tarp Azerbaidžano ir Armėnijos, kuris kilo dėl įvykių Kalnų Karabache ir kitose gretimose vietose. Dveji metai - pakankamas laikas, kad Azerbaidžano ir Armėnijos vadovai, aukščiausieji šalies partiniai-politiniai vadovai sureguliuotų šį klausimą, užbaigtų tarpusavio karą, tarpnacionalinį konfliktą ir sudarytų sąlygas, kad kiekviena žmogus galėtų laisvai gyventi, nepriklausomai nuo nacionalinės tapatybės mūsų Federacinėje TSR Sąjungoje. 

Tačiau manau, kad šioje srityjeper tuos dvejus metus nebuvo imtasi pakankamų priemonių. Jei Kalnų Karabachenuo pat pradžios būtų buvę imtasi reikiamų priemonių, susidarius šiai sudėtingai situacijai, o tai visų pirma, turėjo padaryti partinė politinė šalies vadovybė, tai šiandien nepatirtume įtampos ir nebūtume turėję žmonių aukų vienoje ir kitoje pusėje per tuos dvejus metus, ir nebūtų buvę tos karinės kampanijos, kuri buvo įvykdyta naktį iš 1990 m. sausio 19 į 20 d., pareikalavusi žmonių aukų. 

Žinoma, visų pirma, kaltas dabartinis pirmasis Centrinio Azerbaidžano komunistų partijos komiteto sekretorius, Vezirov. Užimdamas tokį aukštą postą, jis nieko nepadarė, kad Azerbaidžanebūtų stabilizuota esama situacija. Atvirkščiai, savo klaidingais veiksmais, netinkamu darbo būdu, neteisiais politiniais manevrais supriešino save su tauta, neišsikovojo jokio autoriteto, atvėrė prarają tarp savęs ir tautos. Tauta pasipiktino. Keletą mėnesių vykusiuose mitinguose Baku, kituose Azerbaidžano miestuose ir rajonuose buvo reikalaujama, kad atsistatydintų Azerbaidžano partinė vadovybė. Labiausiai buvo reikalaujama, kad atsistatydintų Vezirov. Nesuprantama, kad šis klausimas neišspręstas iki šiol. Tik vakar, kai buvo įvesta į Baku kariuomenė ir įvykdytas sutriuškinimas, Vezirov, iš esmės, pabėgo iš Azerbaidžano. Tai - didelė klaida. Pati didžiausia klaida - ta, kad toks netinkamas šiam tikslui žmogus savo laiku buvo paskirtas pirmuoju Centrinio Azerbaidžano komunistų partijos komiteto sekretoriumi. Bet reikalas ne tas. 

Šiandien norėčiau aptarti tragediją, kuri įvyko naktį iš sausio 19 į 20 d. ir tęsiasi iki šios dienos. Manau, kad turėjome politinių rezervų sureguliuoti padėtį Azerbaidžane. Azerbaidžano vadovybė, taip pat aukščiausioji politinė šalies valdžia nepasinaudojo šia galimybe.  Galima buvo užkirsti kelią sienos pažeidimui. Juk prieš 3 mėnesius žmonės kėlė reikalavimus, susijusius su pasienio ruožu. Niekas nenorėjo su jais susitikti, atlikti aiškinamojo darbo, imtis atitinkamų priemonių. 

Kartoju: neišseko galimybės nuraminti žmonių. Jei prieš 2-3 mėnesius būtų buvęs išspręstas klausimas, kaip sustiprinti politinę Azerbaidžano vadovybę, tai, galbūt, nebūtų susidariusi tokia padėtis ir nebūtų reikėję įvesti kariuomenės. Tačiau, esant visoms aplinkybėms, manau, kad buvo galimybės politiškai sureguliuoti šį klausimą, palaikant dialogą su tauta. Tačiau jomis nebuvo pasinaudota ir naktį iš sausio 19 į 20 d. buvo įvesti dideli Tarybinės armijos daliniai - TSRS Vidaus reikalų ministerijos kariuomenė.  Dabar visiems gerai žinomos tragiškos šių įvykių pasekmės. Manau, kad žmonių elgesys, priėmusių tokį sprendimą, politiškai buvo klaidingas. Buvo padaryta grubi politinė klaida. Jie tiesiog nežinojo tikrosios padėties Respublikoje, Azerbaidžano tautos psichologijos. Neturėjo pakankamai kontaktų su įvairiais visuomenės sluoksniais. Negalėjo įsivaizduoti, kad tai baigsis tokia tragedija.

Reikėjo numatyti ir taikyti būtinas priemones, įvertinti, kas svarbiau ir labiau būtina. Be to, buvo gauta pranešimų, kad žuvo nemažai ir kariškių. Galime paklausti, kuo kaltas rusas vaikinas, pasiųstas klaidingu šalies aukščiausios partinės vadovybės sprendimu numalšinti taip vadinamą maištą Azerbaidžane? 

Į Azerbaidžaną iš užsienio buvo įvestas stambus karinis dalinys. Be to, man gerai žinoma, kokie kariniai daliniai dislokuoti Azerbaidžane. Ten ir taip dislokuotas pakankamas kariuomenės skaičius: 4-oji armija, Kaspijos karinė-jūrų flotilė, desantinės kariuomenės divizija, priešlėktuvinės gynybos kariuomenė, Vidaus reikalų ministerijos vidaus kariuomenė. Kodėl reikėjo įvesti papildomų karinių dalinių. Jei reikėjo, galima buvo panaudoti ten dislokuotus karinius dalinius. Azerbaidžano vadovybė, priėmusi tokį sprendimą, turime jausti atsakomybę už tai, ir visų pirma, Vezirov, kuris pabėgo iš Azerbaidžano. Turi jausti atsakomybę ir tie asmenys, kurie dezinformavo aukščiausiąją politinę šalies vadovybę. Manau, kad aukščiausioji politinė šalies vadovybė reikiamu laiku neturėjo pakankamai objektyvios informacijos. Šalies vadovybė buvo suklaidinta, todėl buvo priimtas toks sprendimas. 

Visi prie šios tragedijos prisidėję asmenys turi būti nubausti.