Gerbiamieji tėvynainiai!

Nuo 1998 m. kovo 31 d. Azerbaidžano Respublikoje valstybiniu lygiu kasmet pažymima Azerbaidžano tautos genocido diena.

Reguliariai prieš azerbaidžaniečius vykdyta išgarsėjusi genocido politika turi ilgą, šimtmečius siekiančią istoriją. Nuo XIX a. pradžios armėnai masiškai ėmė apgyvendinti istorines azerbaidžaniečių žemes, pietų Kaukaze tikslingai buvo vykdomas Armėnijos valstybės kūrimo procesas, azerbaidžaniečiai buvo tremiami iš protėvių žemių, gimtųjų namų, deportuojami.

Genocidas ir deportacijos procesas buvo vykdomas tam tikrais etapais, įvairiomis istorinėmis sąlygomis, remiantis apgalvotu planu. Įgyvendinant beprotišką „Didžiosios Armėnijos“ idėjas, buvo kuriamos fiktyvios ideologinės tezės, formuojamos teroristinės organizacijos. Armėnijos gyventojai buvo nuolat auklėjami nacionalizmo ir šovinizmo dvasia Turkijos ir Azerbaidžano tautų atžvilgiu.

1905-1907 m. Armėnijos nacionalistai, globojami ir nukreipti carinės Rusijos valdžios, įvykdė stambaus masto azerbaidžaniečių žudynes ir piktadarybes. Buvo sugriauta šimtai gyvenviečių, tūkstančiai azerbaidžaniečių tapo armėnų teroro aukomis. 1918 m. kovo mėn. vadovaujant Baku komunai, buvo įvykdytos nacionalinės skerdynės - niekingas planas išvalyti Baku guberniją nuo azerbaidžaniečių ir apgyvendinti joje armėnus. Baku ir jos apskrityje buvo nužudyta dešimtis tūkstančių taikių gyventojų, sugriautos mečetės, mokyklos, architektūros paminklai.

Prieš azerbaidžaniečius nukreipta armėnų vykdoma genocido ir deportacijos politika subtiliau ir klastingiau buvo tęsiama ir tarybiniais metais. Istorinės azerbaidžaniečių žemės - Geiča, Zangezuras ir kitos teritorijos tuometinės tarybinės valdžios vadovų nurodymu buvo perduotos Armėnijai, o Kalnų Karabacho armėnams buvo suteikta autonomija. Taip buvo sukurta dirva jų neteisėtoms teritorinėms pretenzijoms ateityje. 1948 m. - 1953 m. armėnai TSRS vadovybės sprendimu pasiekė, kad didelė dalis azerbaidžaniečių valstybiniu lygiu būtų deportuoti iš vakarų Azerbaidžano teritorijų, kurios buvo istorinėmis jų žemėmis.

Nuo 1980 m. vidurio dėl TSRS vadovybės protegavimo, armėnų nacionalizmas ir separatizmas ėmė siautėti nauja ar grėsmingesne forma. Dėl šio avantiūrinio separatizmo, vėliau peraugusio į plataus masto karą, tragiškai žuvo dešimtys tūkstančių gyventojų, šimtai tūkstančių mūsų tėvynainių buvo pasmerkti gyventi kaip pabėgėliai ir atvykėliai nežmoniškomis sąlygomis. 1990 m. sausio mėn. tuometinė TSRS valdžia, pritardama armėnų separatistams, įvykdė kruvinas skerdynes prieš mūsų tautą. 1992 m. vasario mėn. Armėnijos karinės pajėgos, padedant ir tiesiogiai dalyvaujant tarybiniams daliniams, nušlavė Chodžali nuo žemės paviršaus. Be jokios karinės būtinybės tūkstančiai taikių žmonių buvo žvėriškai nužudyti, kankinami, paimti nelaisvėn.

Azerbaidžano tautai genocidas atnešė didelę politinę, materialinę ir moralinę žalą. Apskritai, XX am. beveik 2 mln. azerbaidžaniečių patyrė deportacijos ir genocido politikos pasekmes.Siekdami įkurti savo chimerą - „Didžiąją Armėniją“, Armėnijos nacionalistai ir šovinistai nuo pat pradžių meistriškai per ilgą laiką vykdė prieš mūsų tautą ir mūsų šalį informacinį ir propagandinį karą. Totalinio juodinimo kampanija, purvinas propagandinis karas tęsiasi ir šiandien. Armėnijos šovinistai, naudodami pačius įvairiausius metodus ir priemones, klaidina pasaulio bendruomenę, iškraipo Azerbaidžano ir viso Kaukazo istoriją, prieš azerbaidžaniečius vykdo kietos moralinės agresijos kampaniją, kuria pasaulio visuomenei „engiamos, labai kenčiančios armėnų tautos“ įvaizdį. Armėnų bendruomenės, lobistai dešimtmečiais vykdo nuoseklų darbą šia linkme. Todėl pasaulio valstybių parlamentai, likdami abejingi okupacijos ir genocido faktams, kurį armėnai vykdo prieš azerbaidžaniečių tautą, šiandien priima neteisingus, politinei konjunktūrai tinkančius sprendimus dėl įvykių, kurie tarsi, armėnų tvirtinimu, įvyko prieš šimtus metų, ir taip savo veiksmais drąsindami agresorių. Armėnijos politikai ir ideologai, žavėdamiesi savo laikinomis ir apgaulingomis pergalėmis, yra akivaizdūs ir užsislėpę neapykantos visoms tautoms ideologijos šalininkais, ignoruojantys tarptautines teisines normas, šiurkščiai pažeidžiantys mūsų planetoje įtvirtintas civilizuoto bendrabūvio normas.

Azerbaidžano tauta, kuri greitai švęs savo nepriklausomybės dešimtmetį, nori gyventi pagal visame pasaulyje priimtas taisykles ir įstatymus, taikos ir ramybės sąlygomis, užsiimtikuriamąja veikla.

Šiandien mūsų valstybei ir tautai iškilęs uždavinys visame pasaulyje paskleisti tiesą apie genocido politiką, vykdomą prieš azerbaidžaniečius ištisus amžius, pasiekti, kad tarptautinėje viešojoje nuomonėje įsitvirtintų teisingumas, likviduoti sunkias genocido politikos pasekmes ir imtis rimtų priemonių, kad panašūs dalykai daugiau nepasikartotų.

Pagal mūsų tautai sukeltų kentėjimų sunkumą, mastus ir pasekmes, tai turi būti traktuojama kaip nusikaltimas žmonijai, turi būti pateiktas tarptautinis politinis ir teisinis įvertinimas, jų ideologija ir organizatoriai turi būti pelnytai nubausti. Visi turi būti įsitikinę tuo, kad tie, kurie šiuolaikiniame pasaulyje ieško „platesnės vietos po saule“, vadovaudamiesi „Didžiosios Armėnijos“ chimera, skatina neapykantos ir totalinio karo kitų tautų atžvilgiu ideologiją, vykdydami agresyvią politiką, nukreiptą prieš kaimynus, kažkada turės atsakyti prieš istoriją ir žmoniją.

Neturime teisės pamiršti šių įvykių, jų pamokų. Istorinė užmarštis mūsų tautai gali daug kainuoti. Labai svarbu neužmiršti šių sunkių nusikaltimų, kurie kartkartėmis vykdomi prieš azerbaidžaniečius, auklėti augančiąją kartą budrumo dvasia, nukreiptą prieš piktąsias jėgas ir jų klastas.

Dar kartą, giliai sielvartaudamas, gerbiu šviesią genocido aukų atmintį, lenkiu galvą prieš jų atmintį, linkiu mūsų tautai kantrybės ir ištvermės.

Gaidaras Alijevas

Azerbaidžano Respublikos prezidentas

2001 m. kovo 28 d. laikraščio „Bakinskijrabočij“ numeris