RAŠTAI / ARMĖNIJOS – AZERBAIDŽANO KONFLIKTAS DĖL KALNŲ KARABACHO / Laiškai

JTO Saugumo Tarybos Pirmininkui. Kopija: JTO Generaliniam Sekretoriui – 1993 m. liepos 26 d.


Gerbiamas pone Pirmininke,  

Dramatinė situacija, kuri susiklostė mano šalyje dėl besitęsiančios ir eskaluojamos armėnų agresijos, kurios tikslas – teritorinis suverenios azerbaidžaniečių valstybės padalinimas, verčia mane kreiptis į Jus šiuo laišku.

Griežtai laikydamasis tarptautinės teisės principų ir normų, Azerbaidžanas sutiko, kad ESBO tarpininkautų, taikiai sureguliuojant kruviną konfliktą, primestą jam Armėnijos Respublikos, remiantis tarptautinio saugumo ir bendradarbiavimo idėja bei vadovaujantis šios tarptautinės organizacijos narių teisėmis ir pareigomis. Ilgo ir sunkaus sureguliavimo proceso metu Azerbaidžano vyriausybė,  siekdama taikaus konflikto sprendimo bei reikšdama maksimumą lankstumo ir konstruktyvumo, įtemptai ieškojo kelių, kaip sustabdyti kraujo praliejimą ir pasiekti tvirtą pagrindą deryboms. Tačiau Armėnija grubiai pažeidžia savo įsipareigojimus pasaulinei bendruomenei bei Azerbaidžanui, ir tai žlugdo mūsų taikius ketinimus.

Praėjo jau daugiau, nei metai nuo tos dienos, kai  ES BO Ministrų Taryba nusprendė surengti Minsko konferenciją, tačiau šiandien ši idėja kaip niekada toli nuo realybės. Jei prieš metus mes kalbėjome, kad būtina išlaisvinti Sušį ir Lačiną kaip vienintelį galimą būdą grįžti į tą situaciją, kuri buvo tą dieną, kai ESBO Ministrų Tarybą nusprendė dėl Minsko konferencijos ir ją būtų galima surengti, tai šiandien armėnų agresoriai užgrobė daugiau nei 17 procentų azerbaidžaniečių teritorijos. Okupuota visa Karabacho kalnų dalis, Lačino (pietų dalis 1992 m. gegužę, o šiaurės – 1993 m. balandį), Kelbadžaro rajonai, Nachčivano Autonominės respublikos, Azerbaidžano Gazacho, Fizulino, Zangilano, Agdamo rajonų  kaimai. Iš viso užgrobta 503 gyvenamieji punktai, bendras pabėgėlių ir persikėlėlių skaičius sudaro 567 tūkstančius žmonių.

Pradėjusi nuo politinės agresijos, pasireiškusios priimant klastingus sprendimus apie Kalnų Karabacho prijungimo prie savo teritorijos, o vėliau perėjusi prie emisarų bei teroristų siuntimo bei ginklų tiekimo, Armėnija šiandien vykdo plačius karinius veiksmus Azerbaidžano žemėje, ignoruodama ESBO ir JTO raginimus bei sprendimus, tarp jų – Saugumo Tarybos rezoliuciją 882, vienareikšmiškai reikalaujančią išvesti okupacines pajėgas iš Azerbaidžano.  ESBO pastangos, nukreiptos į rezoliucijos realizavimą, buvo blokuojamos, armėnų pusei visiškai atsisakant vykdyti teisėtus tarpininko reikalavimus ir, dar daugiau, keliant nepriimtinas sąlygas. Dėl šių Armėnijos Respublikos veiksmų, pastarasis Mario Raffaelli vizitas regione, kaip ir prieš tai įvykusieji, nedavė jokio pagrindo viltis, kad JTO ST rezoliucija bus skubiai realizuota ir kraujo praliejimas, kaip tikėtasi, bus nutrauktas.

Bet kokios armėnų pusės nuorodos į tai, kad armėnų karinės grupuotės, veikiančios Kalnų Karabache, nepavaldžios Armėnijos Respublikai, yra visiškai be pagrindo. Visas sunkiosios ginkluotės, šaudmenų, gyvosios jėgos tiekimas, taip pat tiesioginis vadovavimas kariniams veiksmams Armėnijos Respublikos vykdomas per aneksuotą Lačino rajoną.

Išnaudodama susidariusią pauzę, Armėnija, išvykus Raffaelli misijai, pradėjo naują masinį puolimą, kurio metu jos karinės pajėgos užgrobė Agdamo miestą. Šis klastingas išpuolis sudavė triuškinantį smūgį taip ir neprasidėjusiam taikos procesui. Anksčiau Azerbaidžano vyriausybė perspėjo Saugumo Tarybą, kad proceso vilkinimas sukuria pavojingą situaciją, gresiančią didele katastrofa.

Esant tokiai situacijai iškyla būtinybė, kad įsikištų Saugumo Taryba JTO Statuto jai suteiktų įgaliojimų pagrindu.  

Būtina neatidėliotinai veikti, kad būtų pažabotas agresorius, nutrauktas kraujo praliejimas ir būtų išlaisvintos užgrobtos azerbaidžaniečių teritorijos.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, prašau nedelsiant sušaukti Saugumo Tarybos posėdį.

Geidaras Alijevas,

Einantis Azerbaidžano Respublikos Prezidento pareigas

Azerbaidžano Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininkas

Į lietuvių kalbą išversta iš rusiško teksto laikraštyje „Bakinskij pabočij“, 1993 m. liepos 29 d.