RAŠTAI / GRĮŽIMAS Į DIDŽIĄJĄ POLITIKĄ / 1991

Geidaro Alijevo kreipimasis į TSRS Ministrų kabineto partinę organizaciją – Maskva, 1991 m. liepos 19 d.


"Pranešu jums, kad nusprendžiau išstoti iš TSKP. Iš karto noriu perspėti, kad tai ne paprasta duoklė „madai“, o ilgo, sunkaus mano iškentėto kelio ir pastarųjų metų laikotarpio vertybių pervertinimo išvada.

Pagrindinės priežastys, paskatinusios mane žengti šį žingsnį, yra šios.

Pirma. Klausimas apie išstojimą iš TSKP man iškilo dar 1990 metų sausį ryšium su karine agresija prieš azerbaidžaniečių tautą, kurią įvykdė politinė centro vadovybė ir Azerbaidžano kompartijos CK. Šiuose įvykiuose tada žuvo ar buvo sužeisti šimtai nekaltų taikių gyventojų, tarp kurių buvo senelių, moterų, vaikų. Savo kalbose pasmerkęs šį antihumanišką, antikonstitucinį, neteisinį aktą aš tikėjausi, kad TSKP CK, Azerbaidžano KP CK ištirs šį nusikaltimą, išaiškins kaltuosius.  

Sunkiai valdydamasis, aš kantriai laukiau. Tačiau kaip atsakas į mano kalbas, iš spausdinamų partijos organų pusės prieš mane neužilgo buvo organizuota didelė šmeižto kampanija, kurią pradėjo laikraštis „Pravda“. Visos mano pastangos argumentuotai paneigti prieš mane išgalvotus faktus tose pačiose masinės informacijos priemonėse buvo bevaisės. Viešumas, paskelbtas pagrindiniu pertvarkos iškovojimu, praktikoje pasirodė esąs vienpusis.

Komunistiniai Azerbaidžano vadovai griežtai atmeta visus liaudies deputatų, Nachčevano Autonominės Respublikos Aukščiausiojo medžliso, įvairių piliečių grupių, žinomų inteligentijos atstovų raginimus išaiškinti tuos, kurie kalti dėl sausio tragedijos, ir juos nubausti.

Praėjo pusantrų metų. Ne tik nieko nepadaryta, kad būtų išaiškintas šis baisus nusikaltimas, kai seniai aišku, kas dėl to kaltas. Priešingai, imamasi visų įmanomų priemonių, kad jis būtų nuslėptas, tikintis, jog laikas padės užmiršti šią tragediją. Tačiau istorija mums ne sykį įrodė, kad nei metai, nei dešimtmečiai neprivers užmiršti šių kruvinų nusikaltimų prieš savo tautą ir už juos atleisti.

Antra.  Veidmainiškos centro politikos rezultatas – jau daugiau nei tris metus palaikoma aštri konfliktinė situacija Azerbaidžano Kalnų Karabacho srityje, kuri kilo armėnų nacionalistų pastangomis, globojant TSKP CK. Iš esmės, sritis atsidūrė už Azerbaidžano valstybinio valdymo ribų.

Azerbaidžano valstybinis suverenitetas, teritorinis vientisumas buvo grubiai pažeistas, prieštaraujant Konstitucijai. Tarp Armėnijos ir Azerbaidžano vyksta nepaskelbtas karas, beveik kasdien žūsta žmonės iš vienos ir kitos pusės. Ir visa tai vyksta Tarybų valstybės su jos „humaniška“ ideologija viduje.

Aš esu įsitikinęs, kad jei partijos vadovybė būtų turėjusi noro, šio tarptautinio konflikto, kilusio ryšium su taip vadinamuoju Kalnų Karabacho klausimu dar 1987-88 metais, galima buvo išvengti iš pat pradžių, neleisti plėstis vis stiprėjančiai priešpriešai, kraujo praliejimui, atnešusiam didelių vargų bei kančių tiek azerbaidžaniečių, tiek ir armėnų tautoms. Vadinasi, politiniam centrui šis konfliktas buvo reikalingas.

Trečia. Visos visuomenės demokratizavimo laikotarpiu, kai buvo skelbiamos politinės laisvės ir pliuralizmas, 1988 m. Azerbaidžane kilęs platus demokratinis judėjimas teritoriniam respublikos vientisumui ginti ir visuomenei demokratizacijai yra pastoviai slopinamas Azerbaidžano KP CK, vadovaujant TSKP CK. Per tuos metus daug asmenų buvo represuota dėl politinių motyvų.

Pusantrų metų du milijonus gyventojų turinti Azerbaidžano sostinė gyvena nepaprastosios padėties režimu be jokio pagrindo. Kaip tik tokiomis sąlygomis vyko taip vadinamieji „demokratiniai“ rinkimai į respublikos Aukščiausiąją Tarybą ir referendumas su iš anksto žinomu teigiamu rezultatu Sąjungos išlaikymo naudai. Naivu būtų galvoti, kad esant nepaprastajai padėčiai galima tikėtis kokios nors demokratijos ir laisvo tautos apsisprendimo. Demokratinės organizacijos ne kartą kėlė klausimą apie tai, kad absoliuti respublikos gyventojų dauguma nedalyvavo referendume, o jo rezultatai buvo falsifikuoti. Tačiau Azerbaidžano komunistinė vadovybė nematė reikalo net panagrinėti šių laiškų. 

Aš sakiau anksčiau ir sakau dabar, jog esu prieš centro primetamą naująją sąjungos sutartį.  Negali būti kelių suverenių valstybių suvereniteto vienos suverenios valstybės sudėtyje su visomis iš šios sąvokos sekančiomis laisvėmis, įgaliojimais ir funkcijomis. Visoms s1jungin4ms respublikoms reikia suteikti tikr1 politinę, ekonominę laisvę ir savarankiškumą nacionaliniam-valstybiniam atgimimui. Tai nė kiek neprieštarauja ekonominei integracijai ir tradiciniams respublikų ryšiams; atvirkščiai, tai skatins jų tobulėjimą ir plėtrą dvišaliu ir daugiašaliu pagrindu.

Būdamas Azerbaidžano ir Nachčevano Autonominės Respublikos liaudies deputatas, aš savo kalbose daug kartų kėliau visus šiuos klausimus, siūliau Azerbaidžano kompartijai, kuri visiškai prarado savo autoritetą tarp žmonių, atsisakyti nuo valdžios monopolijos, užtikrinti sąlygas visų politinių jėgų laisvai ir lygiateisei veiklai, sudaryti sąlygas demokratinės visuomenės įsitvirtinimui, politiniam pliuralizmui ir viešumui visa apimtimi.

Tačiau visos šios mano kalbos ir pasiūlymai Azerbaidžano komunistų vadovybės ne tik nenagrinėjami, bet iššaukia atsakomąją reakciją naujų, parengtų ir organizuotų išpuolių prieš mane pavidalu. Laikraščių redaktoriai. Žurnalistai už mano kalbų publikacijas Azerbaidžane atleidžiami iš darbo, yra persekiojami.

Visa tai, kas pasakyta, privertė mane žengti kraštutinį žingsnį ir paskelbti apie išstojimą iš TSKP, nors man apsispręsti dėl to buvo ypatingai sunku.  

Aš užaugau komunistų šeimoje, ir visas mano sąmoningas gyvenimas susijęs su Komunistų partija. Aš susiejau savo gyvenimą su bolševikų partija 1943 metais būdamas dvidešimties. Aš nuoširdžiai tikėjau Komunistų partijos idealais ir aktyviai dalyvavau įgyvendinant jos planus.  

Dabar visas šis tikėjimas žlugo. Begaliniai pareiškimai apie atsinaujinančią partiją, atsinaujinančią respublikų Sąjungą – dar viena liaudies apgavystė.

Būtina sąžiningai ir atvirai pasakyti liaudžiai, kad komunistų eksperimentas, socialistinis pasirinkimas mūsų šalyje nepasiteisino, kad jėga sukurta ir palaikoma respublikų Sąjunga išsisėmė.

Aš įsivaizduoju tuos sunkumus, kurie man iškils po šio pareiškimo, numatau įvairiausius išpuolius ir moralinį pjudymą.  

Partijos nueito kelio blaivi analizė padėjo man užimti šią poziciją, kurią čia išdėsčiau.  

Tuo pačiu aš suvokiu ir savo atsakomybės laipsnį. Palikdamas TSKP gretas, reiškiu savo pagarbą visiems sąžiningiems ir padoriems komunistams, kurie vis dar tiki ir viliasi“.

Geidaras Alijevas.